„Turėjau tas obsesines mintis ir troškimus, kuriuos bandžiau kontroliuoti, bet negalėjau. Buvau visiškai apsėstas.
Žudžiau ne todėl, kad ant jų pykau, ir ne todėl, kad jų nekenčiau, – žudžiau, nes norėjau juos išlaikyti šalia savęs.
O obsesijai augant, pradėjau saugoti jų kūnų dalis – kaukoles ir skeletus.“
1978–1991 m. Jeffrey Dahmer nužudė septyniolika vyrų.
Jis viliodavo juos ramybe ir švelnumu, tada apsvaigindavo, atimdavo gyvybę ir išsaugodavo.
Vienus jis piešė, kitus fotografavo. Jis bandė juos išlaikyti amžinai.
Teisme jis pareiškė: „Aš veikiau ne iš neapykantos.“
Jis teigė tai daręs iš meilės – iš nevaldomo poreikio turėti, niekada nebūti paliktam, išlaikyti tai, kas kitaip išnyktų.
Toje obsesijoje gimė kažkas paranormalaus: dviejų esybių sambūvis viename kūne, dvi neatskiriamos ir tarpusavyje kariaujančios prigimtys.
Būtent toje pakibusioje erdvėje gimsta Jeffrey – antrasis pasaulyje serijiniam žudikui skirtas kvapas ir antrasis Spiritica Crime Collection skyrius.
Kvepalai, tyrinėjantys dvilypumą, susiskaldžiusį protą ir įtampą tarp šviesos ir tamsos.
Kompozicija gimė iš bendros vizijos.
Kartu su įkūrėju Daniele Muratori Caputo parfumeriai Paolo Cerizza ir Lorenzo Orlandi Berti sukūrė sudėtingą ir nerimą keliančią kvapų pusiausvyrą, kurioje šaltumas ir saldumas kaitaliojasi tarsi proto būsenos.
Pradžia aštri, šalta, beveik klinikinė: ledinis alus, poperio akordas, baltasis apelsinas, gyvos mielės, rūgštieji aldehidai.
Tai kasdienybės kvapas prieš jai suskylant – apgaulinga švaraus kambario ramybė, akimirka prieš kritimą.
Širdis atsiveria kaip kvėpuojanti žaizda: nešvarus kilimas, gvazdikas, krešėjęs kraujas, žmogaus prakaitas, aštrūs ašmenys.
Oras tampa sunkus, beveik kietas.
Tai skylančio proto kvapas, išliekančio paranormalaus aido, už laiko ribų plaukiojančių esybių kvapas – pasaulis, kuriame realybė ir haliucinacija egzistuoja kartu, kuriame kūnas ir siela ištirpsta vienas kitame.
Bazė – saldžiausia išpažintis: išsilydęs plastikas, drėgnas rūsys, gintaras, beržas, vetiveris.
Tai nerimą kelianti toksiškos meilės glamonė, pažadas, kuris atsisako išblėsti, švelnumas, virstantis obsesija.
Kvapas, kuris įsikimba į odą kaip prisiminimas, nenorintis mirti.
Ypatinga padėka skiriama Lorenzo ir jo komandai iš Only the Dreamers, kurie sukūrė vienintelį tokį dangtelį su nepaprasta flokuota ir lazeriu graviruota apdaila – išskirtine tekstūra, atkuriančia patį Jeffrey buto kilimą.
Jeffrey – ekstremalus uoslės kūrinys.
Traukos ir sunaikinimo, švelnumo ir beprotybės istorija.
Kvepalai, kurie ne tik sužadina – jie kvėpuoja, išlieka, apsėda.
Tai ne komercinis produktas.
Tai meno kūrinys – laisvas ir sąmoningas, – naudojantis kvapo kalbą kaip pasakojimo ir savirefleksijos priemonę.
Kaip filmas ar knyga, Jeffrey pasakoja, provokuoja ir kviečia apmąstyti.
Tai dėvimas meno kūrinys, sutrikusios ir skausmingai tikros žmogiškosios prigimties fragmentas, paverstas jutimine patirtimi.
Istorinei ir konceptualiai šio kvapo raidai įkūrėjas taip pat bendradarbiavo su teisės absolvente ir kriminologe Daniela Cavallo, kuri padėjo apibrėžti žudiko elgsenos profilį ir projekto pasakojimo struktūrą.
Kaip ji pati teigia:
„Kvepalai tampa dialogu tarp emocinio ir pasakojamojo stimulo – meno kūriniu, tyrinėjančiu žmogaus sielą ir jos prieštaravimus.“
„Dahmer sužadina labai savitas ir netradicines natas. Tai narkotinis kvapas, šaltas, tačiau tuo pat metu gebantis pažadinti šilumos pojūtį – vyro apkabinimą.“
Po sulaikymo Jeffrey Dahmer visiškai pripažino savo kaltę.
Jis nusprendė bendradarbiauti su tyrėjais ir paprašė teisėjo skirti mirties bausmę – tačiau ji nebuvo skirta, nes toje valstijoje nebuvo leidžiama.
